2014 m. lapkričio 15 d., šeštadienis

Pastovi tik kaita

Tiesa nebūna vienareikšmė, kaip nebūna ir amžina. Viskas kinta - visatos dėsnis. Jau ir aš keliauju nebe dėl tų pačių priežaščių dėl kurių išvykau. Vietovių paliekamas įspūdis irgi dažnai įtakojamas emocinės būsenos, ir atsitiktinumų. Bet dėl pasikeitusio požiurio taško neimsiu perrašinėti visų išdėstytu minčių. Viskas kas anksčiau parašyta yra tos akimirkos tiesa, rašant stengiuosi nemeluoti, galiu tik kaiką nutylėti. Viskas kas parašoma yra atsitiktinumų sekos sudarytas įspūdis, neįmanoma pažinti šalies ją tiesiog pravažiuojant, kaip ir jos źmonių. Visa tai yra asmeninė kelionė, ir dėlionė dažnai susideda tik po laiko. Viskas kas parašoma yra tiesa, bet neabsoliuti, ji gali kisti. Jei šalis man patiko, ji nebutinai patiks sekančiam atvykusiam.
Šio blogo tikslas neinformatyvinis, nerašau šalių istorijų. Man tai yra gyvenimas, ir bandau jį perteikti labiau per emocinę būseną, žmogaus laimės paieškos. Nebūtina tam minti pedalus aplink pasauli, bet svarbu nepasiduoti komfortiškumui, stumti save į naujas situacijas, nuolat tikrinti kas mus daro laimingais. Gyvenimo kelionė netik nuotykiai, didelė dalis rutinos, net ir keliaujant. Ir tai nėra blogai, per skirtingus etapus įžvelgiame naujas galimybes. Tad visko ką parašau nemanykit jok iškalta akmenyje, jau ryt atsibundu šiektiek kitoks, bet viska palieku nes tą akimirka tai buvo teisybė.

Gyvenkime kiekvieną gyvenimo dieną.
peace

2014 m. lapkričio 13 d., ketvirtadienis

Nukariaujančios Indonezijos šypsenos

Dvi nuobodčios ir karštos savaitės Omane, praslinko ypač lėtai. Džiaugiuosi tik, kad pasiseke su sutiktais žmonėmis ir turėjome dienomus kur pasislėpti nuo karščio. Naktis leizdavome prie kelionių agentūrų durų, skolindamiesi internetą. Kažkodėl Omane, niekas nenori dalintis wifi kodais. Taip pakeitem penkias vietas, kai buvome pagauti, ir kodai pakeisti.
Supakuotas dviratis svėrė daugiau nei tikėjausi, tad teko palikti net ir svarbesnius daiktus, bet pavyko prasmukti su palapine, kuria jau ruošiausi palikti. Skrydis Qataro avialinijomis. Turiu pripažinti, taip prabangiai dar neteko skristi. Skrydis buvo kaip mažas kurortas, mums atpratusiems nuo paprasčiausių patogumų.

Pirmas tris nakis Indonezijoje, nakvodavome orouoste. Visai kaip viešbutis, su internetu, oro kondicioniuorium ir visais patogumais, tik lova - suoliukas, bet tas jau seniai nebebėda. Nors ir sunkiai bet dviratį pavyko suvarkyti, tiesa ratas dabar idėtas 32iejų stipinų, vietoj 36. Na ir atlaikė jis man beveik visą Indoneziją, lūžo stipinai vėl tik netoli uosto. Ir vėl kelio dievas nusišypso, nes lūžau prie vienintelės tinkamos dviračių parduotuvės 500km spinduliu. Nebedaug dalių liko nepakeistų, mano Sraigei. Prieš vygdamas į Myanmarą, noriu būti užtikrintas, tad malaizijoje bandysiu visiškai perkonstruoti dvirati, ir liks tik remas ir priekinis ratas nepakeisti. Dabar moku už mažą investiciją prieš kelionę, būtu sutaupe rūpesčiu nusipirkti labiau pritaikytą dviratį, tačiau tada dar visiškai nenutuokiau ko noriu iš dviračio. Bet tai tik įrodmas, jog tie kas turi kelionių trauką savyje, gali daryti bet kokiomis priemonėmis, svarbu tik pradėti.

Jausmai Indonezijai mišrus, sumišusi meilė su erzuliu. Norėjau pavartoti žodį neapykantą, bet tai būtu per stipru. Pirmomis dienomis, nuoširdžiai įsimylėjau Indoneziją ir jos žmones. Hello mister šūksnius ir rodoma dėmesį, dėl tų pačių priežaščių po mėnesio aš jau viriau įniršiu. Išseko energijos ištekliai, sustiprėjo poreikis būti vienam. Stodavau pailsėti slėpdamasis nuo žmonių, tas sunkiai pavygdavo, kiekviena mašina talžo garso signala, prispaudžia tave visiškai prie krašto ir paklausia how are you, ir nelaukia atsakymo nuvažiuoja, nes atsakymo dažniausiai vistiek nesupras. Bet negali jų nemylėti, jie viska daro nuoširdžiai, ir net jei mane tai pradėjo erzinti primenu sau jog gal aš jam pirmas užsienietis ir stengiuoai išlikti mandagus. Budavo situaciju kai visiškai nesuprasdami kas vyksta, jie šypsosi ir nieko nevyksta. Sunku paaiškinti, pabandysiu pavyzdžiu: Jose norejo atblokuoti savo telefona, į apple store sako no problem. Ir sėdim su nekalbančia mergina kuri tik šypsosi. Darosi nuobodoka, gal galime eiti? - taip, gryškit po dviejų valandų.
Gryžus. Telefonui nieko nepadaryta. Bet šypsenos nedingsta. Susiradom gretimose parduotuvese angliškai šiektiek kalbanti kad išverstu. Ok, no problem pabandysim. Po kiek laiko, atneša visiškai ištrinta Jose telefona, su neatblokuota kortele. Su šypsena, not possible. Jose net ispaniškai pradėjo kalbėti, bet kaip stebėtojui man buvo labai linksma. O prieš išeinant standartinis prašymas: photo mister. Ir tai gerai apibūdina visa Indoneziją, jie gali daug nesuprasti, bet jie visada stengsis padaryti viską ką gali, ir nesiliaus šypsojesi, net jei dažnai tik padidina problemą. Bet jau kartojuosi, na negali ant jų pykti, nes jų pastangos nuoširdžios, onšypsenos nukariaujančios.

Nuo Jakartos, jau netoli ir Sumatros sala. Pakeliui, dažnai esam priimami žmonių nakvynei. Būdavo, susiringdavo ir visas kaimelis ar mokykla ateidavo aplankyti. Tegdavo kalbėti mokyklose, anglų kursuose. Vaikai čia ypač mieli, ir jų begalė, nors sako yra įvesta dviejų vaikų taisyklė, bet jos laikomasi mažai. Sumatroje sutinkam vietinį dviratininką kuris, važiuoja iš Balio į Ashe (vieta šiaurėje, kur buvo tsunamis). Pora dienu praleidžiam su juo, apsistodami pas jo pažystamus, taip susipažinom su indonezijos dviratininku bendruomene, dovanų gavau gerus pedalus, mat manieji lūžo. Važiuoti per sumatra tai lyg linksmieji kalneliai, visada kyli ir leidies, lygių vietų būna retai. Jose apsinuodijus apsistojam viešbuti, ten susipažystam su policininke mergina, kuri pakviečia apsilankyti Benkulu mieste. Apnakvyndina offise, čia prasitesiam ir vizas. Prašoma kyšiu, bet nepasiduodam. Geriau užtruksim ilgiau, laikausi tokios nuomones niekad neduoti kyšiu, nes taip tik palaikai toki elgesi, o ir iš sekančio keliautojo kitakart paprašytu jau daugiau. Stebina, kad kyšio prašoma visiškai atvirai ir už standartine procedūra, atsisakius moketi viza kuri padaroma tą pačią dieną vilkinama iki rytojaus. Nieko, laikas tai valiuta kurią aš turiu. Tik išėjas pastebėjau, jog imigracijos pastatas apkabinėtas anti korupcinais plakatais, - panelė įronija. Benkulu sutinkam kitą dviratininką, Timmie iš olandijaus jau 2,5 metai kelyje. Sutapimas ar ne, Irane sutikau jo geriausią draugą, kuris jau trys metai kelyje. Jie ilga laika keliavo kartu. Taigi puiki Indoneziečių draugų kompanija, trys dviratininkai ir musulmonų nauji metai. Geras laikas, įdomios istorijos. Esam pavaišinami vakariene tikrame restorane. Po ilgo laiko, maisto tik iš gatvės matyt atpratau, ir gan sunkiai skrandis prieme tokį maistą.

Prasideda liūčių sezonas, tad po piet visada ateina lietus. Pasiekus Padanga, pradedam sutikti daugiau turistų, dauguma banglentininkai vykstantys į salas ar jūrininkai. Mane ypač domina laivų tranzavimas, ir sutiktas Italas kuris jau metus taip keliauja suteikė daug naudingos informacijos, gimė kelios naujos kelionių idėjos. Padange, nera daug ko pamatyti bet pasiliekam vien tam kad pabūti ramiai užsidarius nuo žmonių. Per visą sumatrą tęsiasi kalnų masyvas, netoks ir aukštas, bet statčiais šlaitais. Atgaivinu Irane ištobulintus sunkvežimių gaudymo įgudžius. Linksmaisiais kalneliais pasiekiam Bukitingi, ir einu susitikti su Mimi. Timo rekomenduota draugė, auginanti našlaiti giboniuką Boti. Gan greit susidraugaujam, pradžioje esu švelniai apkandžiojimas, bet Mimi nuramina taip jis susipažysta. Rodos jam patiko mano barzda ir jis vis ieškodavo kažko joje, taip kartais ir sėdėdavom taršydami vienas kito kailius. Ikalbėjau Jose pasilikti dar dienai ir tai buvo puikus sprendimas, palike dviračius su Mimi sėdam ant motorolerių ir aplankom apylinkes. Šiaurės sumatra labai graži, o gal tai dėl kalnų, juose visada jaučiuosi labai gerai. Botis visur keliauja kartu, sunku nupasokti koks jis panašus į maža vaiką. Emocijų spektras ir elgesys, gyvūnai turi turėti tas pačias teisias kaip žmonės. Išvaizda tai neskirtumas.
Nors esu sau pasižadėjas nelankyti zoologijis sodų, Mimi krautuvėlė yra jame, na ir nereikejo moketi už bilietą tad pasidairiau. Ir nuomonės nepakeičiau, nebenoriu juose lankytis. Gyvūnų liūdesys tvyro ore, slogūs nuobodulio kankinami žvilgsniai, siūbavimas į mintyse skambanti ritmą, - liūdnas vaizdas. Nors zoologijos sodai ir sakosi saugantys juos nuo medžiotojų, bent aš rinkčiausi surizikuoti nei praleisti likusi gyvenima prirakintam saugiai prie grandinės. Esu pakviestas stebėti dramblių plovimo, pradžioje pasirodė kaip smagi atrakcija juk drambliai mėgsta maudynes. Bet likau nusivyles ir išėjau gan greitai. Maudynės, tai padaryta atrakcija turistams surinkti daugiau pinigų. Grandinės nenuimamos, netgi išmokyti kelių šokio judesių (kas mane labiausiai ir supygdė), palinksminti susirinkusiems. Žmonės ten dirbantys, tiesiog stengiasi pagerinti gyvūnu laika čia, bet sistemos pakeisti negali. Ne, zoologijos sodai neman, nebenoriu juose lankytis. Visa ko jie moko vaikus, tai kad gyvūnas žemesnės kategorijos ir galima laikyti jį narve ir "grožėtis".

Po Bukitingi, aptinkam Harou slėni su devyniais kriokliais, po vienu iš jų ir apsistojam. Su vietiniu draugu įkopiau į krioklio viršu, kur susidares naturalus baseinas ir puikus vaizdas į slėni. Man tai buvo išties, sunkus kopimas, su prisitraukimais, isyžergimais tarp uolų ir laikymosi už lyjanų, bet mano draugas galėjo bėgte užbėgti. Pradžioje planas buvo eiti vienam, bet džiagiuosi jog jis nusprendė mane palydėti, greičiausiai bučiau ir pasiklydes ar užstriges kur. Laikas Indonezijoje eina į pabaigą, paskutini kartą suvalgau savo mėgstamiausią patekalą " Gado gado". Tai makaronai, ryžiai, daržovės sumaišyti su riešutu kremu. Nebūčiau sugalvojes tokio mikso pats, bet tikrai skanu. Iš naujo draugo įsigyju ir naują aksesuarą dviračiui, Indėnų vadą Mukomuko, dar žinomą kaip vėjo banglentininkas, erelio akis, pasikinkęs vėją, ir The Bastard. Negalėjau atsispirti, Indėnai visada žadino mano fantaziją, dabar keliausiu su Indėnu vadu.

Pražiopsojau ekvatoriaus ženkla, bet jį kirtau. Šiektiek pajaučiau kaip gyvena žmonės čia apačioje, laikas gryžti į labiau pažystama pusę. Bet turiu jausmą, kad dar gryšiu, atidžiau pasidairyti po pietų pusrutulį. Po kelių valandų, jau pasieksių Singapūra, visada stengiuosi vengti miestų, bet Singapūrą visai noriu išvysti, kažkaip tikiuosi jis bus kitoks miestas. Kaip bebūtu, su Sraige galim greit  pabėgti, jei lūkesčiai nepasitvirtins.

2014 m. spalio 11 d., šeštadienis

Šalis kalnas

Taip Armeniją vadina dviratininkai. Ir išties fiziškai, tai buvo pati sunkiausia atkarpa kolkas. Būdavo dienų, kai dažniau tegdavo stumtis dviratį, nei juo važiuoti. Į Armėniją atvykome su Jose, vėlgi visiškai kitokia važiavimo dinamika, nei vienam ar su didele grupe. Esant dviese šiektiek lengviau, nes gali saugiai palikti dvirati trumpam, ar apsikeisti kas atsakinėja į standartinius klausimus. Šiuo atveju man nuskilo su Jose, nes jis mėgaujasi žmonėms pasakodamas savo istorija, parodydamas visa maršrutą žemėlapyje. Tad aš galiu šiektiek atsitraukes stebėti, kas man labiau priimtina, nors ilgiau pabuves su Jose šiektiek pralaužiau ir savo bendravimo įgudžius, tik saikingomis dozėmis.

Gruzija ir Armėnija, arbūzų šalys ir abi sakosi auginantys pačius geriausius arbūzus. Pilnos pakelės prekeiviu vaisiais ir daržovėmis. Netrunkame susivokti, jog sustoje pakalbėti ir pasidaline keliomis istorijomis galime lengvai gauti šiektiek maisto. Vaisių nepritrūkome per visą Armeniją. Čia pasiekiu ir mažą jubilieju, su "sraige" pasiekiame savo pirmaji penkiatūkstantį kilometrą.

Šiektiek atsikvėpti sustojome Yerevane, radome pigu hosteli kur galėjome pasikrapštyti prie dviračiu ir atsigauti. Mano "sraigė" pradėjo skleisti keistokus garsus, bet kolkas dar rieda. Visoje šalyje turbūt tik Yerevane gali kažka rasti nusipirkti, pusė šalies gyvena sostinėje o aplink tik kaimai ir miesteliai. Tad bandysiu laime pasiekti Iraną, ir ten radus padoria dviračiu parduotuvę pakeisti keleta detalių.

Armėnija paliko dvejopų jausmų, nesijaučiu suprates šalį. Yra nemažai gerų svetingų žmonių, bet didelė dalis ir keistuolių. Tokių kurie mus laikydavo šnipais ar visiškai kraipydavo galvas, kokio velnio čia atsibeldei. Gal dėl karo, jaučiamas nemenkas liudesys, pastatai apleisti, žmonės liudni. Kartais dėl to sulaugdavome kvietimų maistui ar nakvynei, nes primindavome motinoms jų sūnus armijoje ar emigravusius į rusiją. Nenoriu perdaug gilintis į karą su Azerbajdžanu, man visi karai rodos beprasmiai, bet šis rodos ypač kvailas. Niekas karų nenori, visi liūdi prarade artimuosius. Kas labiausiai skaudina, tai politiniai valdžių žaidimai, dėl kurių kenčia geri paprasti žmonės. Žmonių lygije visi trokšta gyventi taikiai, matyti savo artimuosius senstant, dalintis geromis ir sunkiomis akimirkomis. Ir kai šalis taip ilgai paskendusi kare, nori nenori atsiranda kvailas patriotiškumas. Jauni vaikai kurie užaugo visada matydami karą, nuo mažens veržiasi patekti į armija, kad galėtu atkeršyti už kažką. Nepanašu kad artimu metu kažkas keisis.

Geriausias dalykas iš Armėnijos, tai nuokalnės, gaila tik kad jos taip greit baigiasi. Įkalnėse kartais pavyksta užgriebti koki lėtą sunkvežimi, bent šiektiek palengvina kelią. Paskutinė naktis, buvo permaininga kartu ir įsimintiniausias vakaras, kartu ir nemaloniausias. Jau netoli Irano sienos radome apleistą traukinių stotį, kurioje planavome apsistoti. Netoliese buves daugiabutis, susirinko mus pasveikinti, surengė iškilmes kieme. Puikiai leidome laika šnekučiuodamiesi, dalindamiesi istorijomis. Bet name atsirado ir netokių patenkintų mums teikiamu dėmesiu. Buvome apkaltinti šnipinėjimu, atvykus pasienio kareiviams teko ištrinti nuotraukas, ilgas dokumentų tikrinimas. Galiausiai neradus prie ko prikibti, mums vistiek nebuvo leista nakvoti. Atsiimdamas pasus, tik pamačiau jog kareivukai su "skundikais" jau gurkšnoja stipriuosius gėrimus, tad apie antrą nakties su Jose išminam į tamsą. Prisiglaudžiam už degalinės.

Dar šiektiek apie vairavimo įpatumus, nekarta nutiko kad klausiant krypties sustoja mašina ir siūlo atsigerti alaus kurį gurkšnoja vairuotojas. Neretas atvejis, kad ir prakalba sunkiai. Važiuoti nakti reikia tikrai atsargiai, nes susidarė įspūdis jog ten visi girti važinėja. Kaip bebūtu Armėnai šilti žmonės, tik karo randais aptraukti. Tas vakaras prie sienos su visu namu, mano geriausias atsiminimas, dėl kelių kvailių nesusigadinsiu nuomonės apie žmones kurie taip šiltai priėmė mus. Visur pasitaiko ir gerų ir netokių gerų žmonių. Atsiminsiu ilgai ir įkalnes. Sakoma geriausias vaizdas į Ararato kalna yra iš Armėnijos pusės, deja visas dienas buvo paskendes migloje ir mums nepasirodė. Kirba mintis kad dar čia sugryšiu, kažka lyg praleidau, nepastebėjau.

Svetingasis Iranas

Iranas toks koki nupasakoja pabuvoje keliautojai ir visiškai netoks, koki įsvaizduoja dauguma mano pažystamų. Tai šalis kuria galėtum pereiti ir be pinigų, o perėjes nebūtum labai sukūdes, nepasigirtum ir nakvynėmis gatvėse. Aš stengiausi pastovyklauti Irane, bet net pabandžius įsikurti vis kažkas ateidavo ir parsitempdavo namo. Šalis kurioje jautiesi labai saugiai, na neskaitant pergrustų kelių. Pasaulis nėra toks baisus, kaip mums bandoma parodyti per spalvotas dėžutes.

Man perėjimas Irano siena buvo nemenkas pasiekimas, visa kelionės atmosfera pasikeitė. Jau taip lengvai nebeapsisuksi ir namo nepabėgsi. Pasiekiau tokias vietas kur nuo šiol viskas labai skirsis nuo europos, o ir gausiu patikrinti visus musulmoniškus stereotipus. Vėl lyg pirma diena išvykus iš namų, jaudinanti nežinomybė.

Sieną perėjom apsirenge ilgomis kelnėmis ir maikutėmis su rankovėmis, prisidengiau ir tatuiruotes. Mat tokie įstatymai. Sutikome kelis Iraniečius dviratininkus, pasijuokė iš mūsų apdarų, sakosi nėra čia jau taip griežtai. Bridžai dar toleruojami, bet mano bėgimo šortai tikrai ne. Pirma kas krinta į akis, kad nėra viskas taip pigu kaip kiti sako, gana panašios kainos kaip ir visur. Pirma stotelė Marandas, pas warmshowerių legendą Akbarą. Mažiau nei per du metus narystės, jis jau priėmė nakvynei ir pamaitino virš 430-ies, dviratininkų. Netgi turi atsispauzdines visus jį aplankiusių dviratininkų nuotraukas. Daug pažystamu veidų, iš blogų kuriuos skaičiau ruošdamasis. Geras jausmas atsidurti namuose kuriuose jau lankėsi daugelis pasaulio tirynėtojų dviratininkų, kuriuos pats sekiau ir galvojau viena diena išdrysiu ir aš. Pats Akbaras turi parduotuvėlę ir yra maratonininkas, jo tikslas sudalyvauti sacharos maratone. Kuriam intensyviai ruošiasi, tik Irane daugiau bėdų kyla tvarkantis vizas nei fizinis pasiruošimas.

Marande susidūrėme su pirmais paleidimais nesusimokėjus iš parduotuvės. Tiesa vėliau paaiškėjo, jog tai Iranietiško etiketo kultūra, jie atsisako imti pinigus pirmus tris kartus. Tas pats su pakvietimais į namus ar maisto, bet jei po trečio karto vis dar siūloma gali drąsiai eiti. Kol šito nežinojome, kartais atsidurdavome kiriozinese situacijose į kurias nežinodavome kaip reaguoti. Kviečia mus vakarienės eilinis praeivis, na ir žinoma sutinkam, kely išmoksti tokiu progų nepraleidinėti. O pakvietes žmogus po mūsų sutikimo ima ir atsisveikina. Na bet mes juk nežinom jų papročių galėtu ir susiprasti, na bet patys kalti.

Aš iš šiaurės ir Irane man karšta. Tada dar nežinojau tikro karščio reikšmės. Netyčia susitranzavom sunkvežimi, juokaudami ištiesem ranka ir pirma mašina sustojo. Kad jau taip, likimas tarė savo žodį ir imetam dviračius. Vos pajudėjus, policijos postas ir vairuotojas gauna bauda, bet iš mūsu atsisako imti pinigus. Tada dar nežinojom trijų kartų taisyklės. Graužia sąžinė, pasižadu nebetranzuoti. Tabrize užsibūname kelias dienas pailsėti svečių namuose. Beveik įsidarbinome ten, nes gatvėse vis sutikdavome kitus dviratininkus ir parvesdavome į namus. Taip sutikome kivių porelę, austrą, dviratininka iš PAR, britą dviem pasais nes britams vizos neišduodamos ir Belga gryžtanti į namus po tryjų metų klajonių po aziją. Aš galvojau jog mano dviratis perkrautas, kol nesutikau šio brito, jis vežasi net kėdę ir ieškosi sulankstomo stalo. Belgas kelionėje išmokes turkų ir persų kalbas, įsimylėjas Iranietę, traukia namo kur bandys gyventi šeimynini gyvenimą su meilės emigrante. Kelias dienas praleidžiame kartu naršydami miestą ir diskutuodami apie gyvenimą ir kelionių trauką.

Akbaras parekomendavo dviračiu mechanika, kuris iš turistų neima pinigų už darbą. Pradėjus apžiurinėti sraigę, pakeitėm didžiają dalį detalių. Važiuodama sraigė vėl dainuoja. Iš tabrizo į Teheraną važiuojame autobusu, nes norime kuo greičiau susitvarkyti vidurio azijos vizas, nes jos užtrunka, o ir žiema į kalnus ateina.

Teheranas, visiškai pilkas, didelis miestas. Smogas mieste milžiniškas, o sumaišius su karščiu kvėpuoti labai sunku. Jose pagaunamas policijos už šortų nešiojima, bet susitaria jog iškarto eis persirengti. Iki uzbekistano ambasados teko važiuoti taksi pusantros valandos. Stano šalys apsaunkina vizų gavimą iki absurdo ribų. Uzbekistano ambasada dirba keturias valandas, Turkmenistano tris. Ir josnišdėstitos taip kad per diena nespėsi jų aplankyti. Tajikistano vizų išdavimas sustabdytas dėl viršūnių susitikimo. Kinijos vizos negaliu gauti be ambasados rašto, o lietuvos ambasados čia nėra. Tokie biurokratizmai gadina visa džiaugsma, gal praleides tris savaites ir susitvarkyčiau vizas, bet dar liktu gauti kinijos kirgiztane ir leidimas tashkente į pamyro greitkelį. Ne ačiu, gryšiu kai sunormalės tvarka. Keičiu sniegą į smėlį, ir traukiu link Omano. Apsisprendus labai palengvėjo, o tai vis galvoje sukosi vizos datos ir kita bereikalinga informacija. Jose prisijungia, nors jam kaip Ispanui lengviau gauti vizas, bet jis šiaip nemėgsta šalčio.

Džiugu palikti Teheraną. Bėda kad šalyje perdaug mašinų ir permažai kelių. Didžiaja dalimi, labai pavojinga vaźiuoti. Tad Iranui įveikti, maišome tranzavima su važiavimu. Ir nesigailėjome, nes nereikėjo pratęsinėti vizos, o ir į ką dairytis Irane nėra. Tiktu žodis tuśtuma, dešimtymis kilometrų nei šešėlio nerasi poilsiui. Tranzuodami, vakare vis atsidurdavome mieste vakarėjant, prakaituoti palapinėse nesinorėjo tad radom kitą išeiti ir pradėjom naudotis gaisrinėmis. Nebuvo gaisrinės atsisakiusios mus priimti, ir visada turėdavom gerą laiką kartu. Qom mieste gaisrinės mašina buvo aprodytas visas naktinis miestas. Tranzuoti Irane labai lengva, net su dviem dviračiais neužtrugdavome ilgai, visur pilna mėlinų furgonėlių.

Žvalgytis Irane nelabai yra į ką, bet Irane svarbiausia yra žmonės, jie sukuria nuostabią atmosferą atvykusiems. Jie gerbia atvykusius vien dėl to kad neklauso propagandoa ir ryžtasi išvysti jų šalį. Ir padarys viska kad tik padėtu. Esamu rėžimu, nesutikome patenkintu, visi nori permainu. Vienuose namuose būnant, per radija pranešė jog vienas lyderiu atsidūrė lygoninėje visa šeima pradėjo ploti katutėmis. Taip stipriai jie nori permainu, viresni visndar atsimena laisvą Iraną. Paskutinė revoliucija, buvo prieš keturiasdešimt metų. Iki tol nebuvo jokio moterų engimo ir bereikalingų taisyklių. Kaip ir Turkijoje, ir Irane visi šnabždasi apie perversmą. Sakonreligijos turėtu vienyti žmones, bet kuo toliau keliauju, tuo labiau įsitikinu kad religijos tik kiršina žmones. Net tie patys musulmonai, skirtingu pakraipų žudo vieni kitus Dievo vardu. Bet Irane, užklaustas religijos pasisakau esąs katalikas, nors kitur sakausi netikintis religija. Bet Irane žmonės sunkiai supranta, kaip galima būti be religijos, tad taip išvengiu daugiau klausimų.

Jau buvom pasryže stovyklauti parke, bet užklydes anglų mokytojas parsivedė mus namo ir priprašė pasilikti porai dienų, kad galėtu aprodyti miestą ir apylinkes. Perdaug neprieštaravom, geras maistas įdomus pašnekesiai. Sudalyvavome ir pokalbyje merginų mokykloje, teko aiškinti kodėl pasirinkome toki keliavimo būda ir šiaip apie viska po truputi. Merginos bandė užvesti pokalbį, apie moterų apdarus ir kaip jos nenori slėptis po sluoksniais paklodžių, bet ši tema buvo greitai uždrausta mokytojo. Merginos rodos puikiai išsilavinusios, aktyvios, bet jaučiasi slopinamos religijos. Nešioti spalvotą skarelę, tolygu būti hipsteriu. O jei pasirodytum neprisidengusi plaukų, gali ir tiesiai į kalejmą patekti. Moterys turi dengti plaukus, kiti apdarai, kai visiškai pasislepiama (burka) yra pačios moters pasirinkimas. Mes jas vadinome ninzėmis, aišku negarsiai.

Viena sutranzuota mašina, parsivežė mus į vestuvių šventę. Ragavom tradicinius patiekalus ir pramokom persiškų šokių. Kitame mieste, Lar. Nutiko keistas dalykas, kai privažiavusios merginos pasikvietė pas save namo. Irane kad merginos pirmos užkalbintu, galvojau neimanoma. Turėjom šiektiek pasislepti nuo kaimynų žvilgsnių. Bet namuose buvom supažindinti su visa šeima, ir giminėmis. Buvom tokie išvarge, kad vėsiame kambaryje po valgio taip ir užmigom. O vakare mums jau buvo suorganizuota ekskursija po miestą. Ir tai tik keli svetingumo pavyzdžiai, visada gaudavom kokių menkų dovanėlių ar pasiteiravimuo kuo žmonės galėtu mums padėti.

Pietinį Iraną, Bandar Abbas pasiekiame autobusu. Iš čia turi plaukti keltas į UAE. Neytikėtinas karštis, vėsiau nei dykumoje bet labai didelė drėgmė. Tad vos užsėdus ant dviračio ir maikutė ir kelnės jau šlapios, nors gręžk. Bet ir čia mums pasiseka, gan greit sustoja mašina su mumis pasisveikinti. Pasirodo jis matė mūsų nuotrauka iš draugo prieš kelias dienas. Tad pasikvietė į namus, ir padėjo nusipirkti bilietus ir visa kita. Geriausia kad turėjom kur prisiglausti per karščius, nakvoti lauke nepyragai. Gali užmigti tik paryčiais, bet tada geriausios valandos minimui, nes vėliau jau per karšta.

Žmonės peregyvena dėl vandens trūkumo, nors niekada čia nebuvo daug kritulių, bet būdavo bent kažkiek. Dabar per pastaruosius metus praktiškai nebelyja visiškai. Kitavertus, čia vienas blogiausiu orų kvėpuoti. Nuo perdidelio mašinu kiekio ir pigaus benzino visi važinėja tik maśinomis, net ir trumpas distancijas. Visur tvyro smogas. Nėra vandens, bet nesiima jokių priemoniu kad mažinti užterštumą. Galbūt karma šiektiek veikia.

Visur yra savi pliusai ir minusai. Irano žmonės svetingiausi kokius teko sutikti, na o nafta kažkada pasibaigs, gal nebus pervėlu.

2014 m. spalio 5 d., sekmadienis

UAE ir Omanas

Nuo šių metų lietuvos piliečiams vizos į emiratus nebereikalingos (iki 30 dienų). Jokių nesklandumų kertant sieną. Karšta, bet pakenčiama, žymiai geriau nei pietų Irane. Matomas aiškus skirtumas nuo Irano, gali užuosti pinigus visur aplinkui. Žmonės čia paskende savo darbuose, niekas nepasisveikins ar pasidomės kur traukiam. Kas nėra blogai, norisi šiektiek ir su savim pabūti. Tik paradoksalu, jog jei nori būti nepastebimas turi traukti į kuo didesnį miestą, o dykumoje sutiksi vieną žmogų per diena ir jis sutiks tave kaip šeimos narį.

Į Dubajų įvažiuojam naktį, per karšti nesimiegojo. Ir neapsirikom, Dubajaus dangoraižiai daug gražiau atrodo naktį, apšviesti įvairiomis šviesos instaliacijomis. Bet diena šie didieji pastatai niekuo nežavi, ir net nesinori čia pasilikti ilgėliau. Buvo mintys aplankyti ir Abu Dabi, bet matydami visur tuos pačius vienišus dangoraižius, pusiaukelėje apsisukam, vistek tai tik miestas ir pajudame tiesiai į Omaną. Mieste dar nusiperkame, bilietus iš Miskato į Jakartą. Yemenas šiuo metu šiektiek pavojingas, o ir aš supratau kad nelabai esu pritaikytas tokiam karščiui. Tad mintis pervažiuoti Afriką atidedu kitam kartui.

Atitolus nuo pagrindinių miestų sutinku pirmuosius laukinius kupranugarius. Romūs padarai, labai patiko juos stebėti. Kartais įvažiuojame į dykumas, nors nedidelės, bet jau neišsisuksi nuo minties jog esi toli, toli. Pagrindinėmis nakvynių vietomis tampa mečetės, nors į vidu ne musulmonams negalima. Ymamai (musulmonų šventikai) leidžia prisiglausti šalia, o kartais pasikviečia ir į savo namus. Mečetės dar gerai tuo jog gali rasti geriamo vandens, kitu atveju tektu jį visada pirkti. O ir žadintuvas galingas, per garsiakalbius jau penkta ryta grojamas kvietimas melstis. Tenka šiektiek pakoreguotivažiavimo grafiką, ryte iki vienuolyktos ryto numiname kiek galime daugiau, tada tenka daryti siesta iki 17val. ir vakare jau ieškome nakvynės.

Netoli Omano sienos užklumpa mūsoninė liūtis, buvo visai smagu atvėsti, bet vėjui įsisiautėjus teko glaustis mečetės tuolete su visais dviračiais. Omano siena kirsti labai paprasta, galėtu visur tokia sistema būti, visiems būtu daug paprasčiau. Atvyksti susimoki, ir ištiesi pasą vizai. Viskas, sveiki atvyke į Omaną. Apie Omaną buvau girdėjas daug puikių atsiliepimų, tai turbūt ir pakišo koją, nes tikėjausi perdaug. Žmonės geri, bet tokie super kaip girdėjau. Dar pačių Omaniečių šalyje labi menkas procentas, pagrindiniai gyventojai tai dėl darbo atvyke indai, bengaliečiai ir pakistaniečiai. Omanietį gali greit atpažinti iš raštuotų kepurėlių. Kelis kartus pasiseka įsiprašyti nakvynei, bet jau netaip paprasta tenka naudoti išmoktus triukus. Šiaip aš nieko prieš stovyklauti, ir normaliomis sąlygomis nesivarginčiau net ieškoti nakvynės viduje. Bet šioje šalyje be kondicionieriaus sunku gyventi, o ypač miegoti.

Irane moteris išvysti gan dažnai, kad ir prisidengusias, bet Omane jų beveik visai nematyti. Net kai būdavome pakviesti vakarienės, valgydavome tik su vyrais. Moterys valgydavo atskyrai ir net nepasirodydavo. Tiksliai nežinau, kiek žmonų leidžia įstatymai, bet buvome apsistoje pas vieną Ymamą su dvejomis žmonomis ir 14 vaikų. Taip, mažas kaimas namie.

Laiko iki skrydžio dar daug, nieko įdomaus Omane nerandame. O pailsėti hostelije neišeina, nes Omanas yra labai brangi šalis, kainos beveik kaip emyratuose. Nusprendžiame apvažiuoti šiaurinį Omaną ratu, gal rasime gerą vietą apsistoti. Bet planus pakoreguoja patekimas į avariją. Man nieko nenutiko tik keli nubrozdinimai, bet dviratis nukentėjo, buktuotas ratas ir plyše krepšiai. Mašina nesustoja. Neužilgo sustoja kita mašina kuri matė ivykį. Pasiseka, nuveža mane iki artimiausio miesto dviračiu parduotuvės, ir netgi duoda šiektiek pinigų tvarkymui. Dar būdamas šiektiek šoko būsenos, nesusivokiau tinkamai padėkoti, gerai jog turiu jo telefono numerį. Apie Omano dviračių parduotuves reikia paminėti, jog ten jokių tinkamų dalių nerasi. Dažniausiai viduje tik pora žaisliniu dviračiu. Bet bent pavyksta šiektiek ištiesinti ratą. Neberizikuoju daug važiuoti ir pasuku tiesiai į Muskatą. Bet po dviejų dienu, riedant nuokalne lūžta dar keli stipinai ir vėl pabyru ant kelio su visu bagažu. Nebegaliu toliau judėti. Susitranzuoju furgoną iki Orouosto, pavyksta rasti dar viena dviračiu meistrą, kuris antrą kartą ištiesina ratą. Dabar bent aplinkui galiu judėti, bet iš miesto jau tikrai nebeišvažiuosiu.

Dar visos dvi savaitės iki skrydžio. Galvojau reiks gyventi orouoste ar gatvėse aplinkui. Bet ir vėl pasiseka, bandant apsistoti mečetėje, mus užkalbina vietiniai, kurie atitempia šventiką ir išprašo mums kambarį gretimame pastate. Turime kondicionieriu pasislėpti nuo karščio, ir ramiai susipakuoti dviračius skrydžiui. Sunku pasakyti kiek laiko, pavyks pratempti šiame kambaryje, bet kiekviena diena kaip dovana.

Jei neišmokau keliauti lengvai, dabar būsiu priverstas. Lektuvo bagažas 37kg, dviratis su dėže -20kg. Jau išmečiau viska kas menkos vertės ar nebūtina, ir vistiek keliais kg per sunkus, tad turiu galvos skausmą ką čia išmetus, bet kad ir ką išmesiu teks pirkti Indonezijoje. Dar 11 dienų iki skrydžio, pagrindinis darbas supakuoti dviratį ir sumažinti bagažą.

Omanas pasirodė nuobodoka šalis, žmonės ryškiai neturi kuo užsiimti. Bet turbut todėl, jog daugelis gyventojų emigrantai ir pirmiausiai žiūri savo kišenę. Kaip bebūtu, bandau neleisti autoįvykiui formuoti mano vaizdo apie šalį. Nenoriu prisiminti Omano, kaip šalies kur mane pertrenkė. Nelaimingi asitikimai gali nutikti betkur, tad renkuosi prisiminti Omaną dėka tokių žmonių kurie sustojo man padėti nelaimėje, ar priėmė į savo namus.

Indonezijoje noriu sulėtėti, susitvarkyti dvirati ir pailsėti. Norisi pabėgti nuo šito karščio. Manau azija bus man kaip atostogos. 


P.S. Omane negalėjau kelti blogo įrašų. Ir jau nebereikia man atostogų, prisisėdėjau daugiau nei dvi savaites vienoje vietoje. Gyvendamas naktimis prie parduotuvės su paliktu wifi, dienomis miegodamas ir spoksodamas filmus kad tik prastumti laiką. Svajojiu kada galėsiu vėl sėstis ant sraigės ir minti į horizontą, stovyklauti ir sutikti naujus draugus.

Šiuo metu jau esu Jakartoje, tik dviratis dar nesutvarkytas:\ Paprastai orouosto aplinkoje būna žmonės gan rūstūs, bet ne indonezijoje, kolkas atrodo jog tai bus puiki, svetinga ir draugiška šalis. Soon..:)

2014 m. rugsėjo 3 d., trečiadienis

Blogo pertrauka

Dėl retos galimybės pasijungti ar rasti kompiuteri stabdau blogą. Visada rašau užrašus sau, o galimybė juos perspausdinti pasitaiko retai. Tuo labiau paruošti juos kokybiškai ar su nuotraukomis.
Atsiradus galimybei juos paskelbsiu, bet kolkas daugiau mėgausiuos pačia kelione.
Šiuo metu esu Irane ir judu link arabų emyratų ir omano. Iš ten badysiu persikelti laivu ar lektuvu i Indoneziją. Bandysiu ten atrasti galimybes pasidalinti įspūdžiais.
Gruzija buvo kitokia patirtis,nes keliavome net dešimtyje dviratininku, armenijoje ir irane taippat nebesu vienas susijungem su ispanu pasidalinti šiektiek kilometrų.
Iki;)

2014 m. rugpjūčio 17 d., sekmadienis

Dviratininkų karavanas Gruzijoje

Batumije, susirinkome visas pulkas dviratininkų. Vos įvažiavus į miesto ribas, sutikome rusų porelę jau baigusia kelionę aplink Gruziją, o su jais ir Mark Wallis (vėliau tik Wallis), britas jau įveikes Š.Ameriką ir Afriką, ir dabar keliaujantis iki Singapūro. Pro šalį pralėkė ir Italas, tik susirinko kontaktus ir nurūko į Kiniją, jis jau su visomis vizomis pase, nėra reikalo užsibūti. Svečių namuose, pas mylinčią keliautojus šeimininkę Niną mūsų gretos dar pasipildė motociklininku Flavianu iš Olandijos, jo kelias per centrinę aziją, kiniją, tibetą, myanmarą į Tailandą didžiaja dalimi bekele. Susikirto keliai ir su trimis Mančesterio vaikinais, jau sutiktais Stambule. Mark, Russel ir Jacob, jau dešimt mėnesių savo žygyje į Australiją ( kolkas Australija, mat kaip ir visų kelyje planai dažnai kinta). Akimirkai buvo pasirodes ir Šveicaras vien Afrikoje suprakaitaves 86000km, bet jo nei vardo nepamenu, nes su juo gan sunkoka bendrauti, labai jau ekscentriška asmenybė. Na dar lyg būtu negana pasirodo ir Christianas su kuriuo jau dalinausi kilometrus Turkijoje, o su juo ir ispanas Jose žygyje į kiniją. Na kad visus jau miniu iškarto paminėsiu ir vėliau prisijungusia Olandų porelę, kuri ant dviraćių gyvena jau tris metus, buvo įstrige Afrikoje dėl kilusių konfliktų, tad dabar bando ją apvažiuoti iš kitos pusės.

Galėčiau ilgai pasakoti visų istorijas ir nuotykius, bet tai galėsiu papasakoti susitikus prie sulčių kokteilio. Išties visi įdomus, draugiški, mylintys gamtą, tiesiog geri žmonės vygdantys savo svajones ir norintys švaraus ir taikaus pasaulio. Buvo puiku susiburti į toki bendraminćių būrelį. Laikas kartu tiesiog skrieja. Greitai pasimiršta mano vienišos dienos, kažkur viduryje Turkijos. Bet visi mes atliekame savo keliones, tad palengva mūsų sumažėja, o ir aš pabėgau porai dienų atgal į Turkija pasiimti savo Irano vizą.

Davidas ir Holly siūlė nebeimti Irano vizos ir traukti su jais į Kazakstaną. Bet trauka Iranui stipresnė, labai jau noriu išvysti jį savo akimis. Irano vizos vaikymasis buvo 48 valandų maratonas po skirtingus miestus, aštuoniais autobusais, vienu taksi, ir susitranzuota policijos mašina. Daug laukimo stotyse, popierių pildymo ir nakvynė stoties pervystymo kambaryje iš kurio buvau išvytas tad teko griūti prie bendrai knarkiančiu ant grindų. Bet sargai papuolė nemėgstantys miego, ir pradėjo visiems tampyti už kulkšnų jau penkta ryto. Kad ir kaip išsekes pargryžtu pas visus laimingas su Irano viza.

Susimokėjau už Azebajdžano vizą, bet jos reikės laukti penkias dabo dienas. Nusprendžiam nebelaukti o judėti ir vėliau autobusu pasiūsti vieną žmogų susirinkti vizas. Didesnė grupė, daugiau ir bėdų, kadangi tik aš iš grupės kalbu rusiškai dažnai tenka vertėjo vaidmuo. Vienas gruzinu svetingumo pavizdys pasireiškė, kai teko sutvirtinti  įskilusi Holly dviračio rėmą. Suradus šaltkalvius, jie iškart metė kitus darbus, sutvarkė neimdami pinigų, pavaišino pietumis ir stikline alaus. Kiekvienas Gruzinas myli svečius ir stengiasi, kaip išmanydamas padėti. Dažnas klausimas, kaip mums patinka šalis. Jie jaučia didžiulį pasitenkinima, kai pagiri jų gražią šalį ir žmones.

Karavanas pajuda link Tbilisio, pietine Gruzija. Vaizdai gražiausi mano kelionėje, kalnų keliai kad ir nelengvi minti, bet apdovanojantys puikiais vaizdais. Stovyklauti vietas išsirinkti sunku, nes daug tinkamu vietų. Netoliese visada rasi šaltinį ar upę nusiprausti. Idealios sąlygos.

Grupėje judame lėčiau, bet visi geromis nuotaikomis. Šiektiek abejojau, kaip seksi važiavimas tokioje didelėje grupėje, bet galima pasirodo susiderinti. Markui subyrėjo galinis ratas, netoliese pavyko rasti kiniškų dviratininkų montuotojus kurie pakeitė ratą, bet visi supratom kad tokiu ratu toli nenuvažiuosi. Tik tikėjomės jog atlaikys iki tbilisio, kol galėsime pakeisti į tinkamą. Deja po dviejų dienu subyrėjo ir antrasis ratas, neliko nieko kito kaip sodinti Marka į pakeleivingą mašiną ir siūsti į sostinę. Aš pats peršalau, ir kelias dienas judėjau su temperatūra, keletas žmonių pasigavo bjauresnius virusus, tad teko imti priverstine išeigine, del kurios niekas nepriekaištavo. Kad ir buvo daug nesklandumu, mėgavomės tokia reta galimybe keliauti karavanu,kad ir perbalę, humoro niekas nepristigo.

Jau netoli Armėnijos pradėjau dvejoti ar noriu į Azerbajdźaną, juk Iranas iš čia jau taip arti, o ir vizos pasirodo nereikia. Niekas kitas neturi Irano vizos tik aš ir Jose. Nusprendžiam su Jose atsiskirti nuo grupės ir susitikti juos Pamyro greitkelį Tajikistane. Atsisveikinu ir neatsigręždamas judu į horizontą. Taip toli nuo namų, su žmonėmis labai greitai atsiranda stiprus ryšys, tad atsisveikinimai visada būna sunkūs. Galbūt mūsų keliai dar susikirs.